Lietpalčio kilmė

Lietpaltis kilęs iš Kinijos. Džou dinastijos laikais žmonės iš žolelių „ficus pumila“ gamino lietpalčius, apsaugančius nuo lietaus, sniego, vėjo ir saulės. Toks lietpaltis paprastai vadinamas kokoso lietpalčiu. Pasenę lietaus apranga visiškai išnyko šiuolaikiniame kaime, o su laikmečio raida tapo nuolatine atmintimi. Atmintis yra neišdildoma, kuri atsiras tam tikra proga, paliečiant jūsų emocijas, ir jūs ją prisiminsite nevalingai ir aiškiai. Su metais atmintis tampa vis brangesnė.

Šeštajame ir aštuntajame dešimtmečiuose kaimo vietovėse kokoso pluošto lietpaltis buvo nepakeičiamas įrankis kiekvienai šeimai išėjus į lauką ir dirbant ūkio darbus. Lietingomis dienomis žmonėms reikėdavo prižiūrėti vandenį žaliaviniuose laukuose, atkimšti vandens kelius aplink namą ir užkimšti stogo nuotėkius...... Kad ir koks stiprus lietus būtų, žmonės visada užsimauna lietpaltį, dėvėjo kokoso pluošto lietpaltį ir leidžiasi į audrą. Tuo metu žmonių dėmesys buvo nukreiptas į vandens tėkmę, o kokoso pluošto lietpaltis tyliai padėjo žmonėms užblokuoti lietų iš dangaus. Lietus tapo stipresnis ar lengvesnis, kaip aštrios strėlės, o kokoso pluošto lietpaltis buvo tarsi skydas, neleidžiantis lietaus strėlėms šaudyti vėl ir vėl. Praėjo kelios valandos, kokoso pluošto lietpaltis nugaroje buvo permirkęs lietaus, o žmogus, dėvintis lietpaltį ir lietpaltį, stovėjo kaip statula lauke pučiant vėjui ir lietui.

Po lietaus pasidarė saulėta, lietaus permirkusį kokoso pluošto lietpaltį žmonės kabindavo saulėtoje sienos pusėje, kad saulė ne kartą apšviestų, kol kokoso pluošto lietpaltis išdžiūvo ir žolė ar palmių pluoštas pasidarė purus. Atėjus kitai audrai, žmonės galėjo dėvėti sausą ir šiltą kokoso pluošto lietpaltį, kad galėtų eiti į vėją ir lietų.

„Indigo lietpalčiai ir žalios kokoso pluošto lietpalčiai“, įtemptu pavasario ūkininkavimo sezonu laukuose buvo galima išvysti žmonių, vilkinčių lietpalčius ir lietpalčius. Kokoso pluošto lietpaltis saugojo ūkininkus nuo vėjo ir lietaus. Metai po metų ūkininkai gaudavo vaisingą derlių.

Dabar kokoso pluošto lietpaltis yra retas ir yra pakeistas lengvesniu ir praktiškesniu lietpalčiu. Galbūt jį vis dar galima rasti ūkių kiemuose atokiose kalnų vietovėse ar muziejuose miestuose, žadinančius gilią atmintį ir leidžiančią iš naujo išgyventi ankstesnių kartų taupumą ir paprastumą.